Ekskursijos „Prelato Konstantino OLŠAUSKO pėdsakais Kaune“ | Asociacija

Kovo 11-osios gatvės bendrija

Ekskursijos „Prelato Konstantino OLŠAUSKO pėdsakais Kaune“

Ekskursijos „Prelato Konstantino OLŠAUSKO pėdsakais Kaune“

planas 2014-08-05 (antradienis)

 

Reginio vieta: Kauno „Saulės“ gimnazija, Savanorių pr. Nr. 46 Kaunas

 

Renginio organizatoriai :  Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba  ir Kovo 11-osios gatvės bendrija

 

10.50 val. Kauno paminklinėje Kristaus prisikėlimo bažnyčioje  trumpa malda už Prelatą Konstantiną OLŠAUSKĄ (1867-1933).

 

11.00 val. Doc. dr. Raimundo Kaminsko ir Audronės Vaitkutės įžanginis žodis (Kauno Saulės gimnazijjoje)

 

11.20-12.20 val. Ekskursija po senąįį Kauno Saulės gimnazijos pastatą.

 

 

Pagrindiniai prelato Konstantino OLŠAUSKO biografiniai faktai

 

 

Konstantinas OLŠAUSKAS gimė 1867 m. balandžio 22 d. Burbaičiuose, Plungės valsčiuje. Lankė pradinę mokyklą Plungėje ir Tauragėje, baigė Liepojos gimnaziją.

 Jo seserys buvo Petronėlė Olšauskaitė-Vaitkienė – dvarininkė bei Domicėlė Olšauskaitė-Dirmantienė – generolo Stasio Dirmanto (1887–1975) žmona.

Konstantinas Olšauskas 1888 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, 1888–1892 m. tęsė studijas Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje, gavo teologijos magistro laipsnį.

1892 m. buvo įšventintas kunigu.

1892 m. K. Olšauskas trumpai  vikaravo Rozalime (Pakruojo r.), paskui 1892–1893 m. buvo Liepojos (Latvija) gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. Gyvendamas Liepojoje, jis iš Palangoje tarnavusio kunigo Juozapo Viksvos (1861–1920) gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos, platindavo ją gimnazistams, dalį geležinkeliu ar per pažįstamus persiųsdavo toliau į Jelgavą, Rygą  bei Sankt Peterburgą ten gyvenusiems lietuviams.

1894–1899 m. K. Olšauskas buvo Debeikių (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Gyvendamas Debeikiuose, jis ir toliau gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos iš Palangoje, pats važiuodavo jos parsigabenti. 1894 m. lankydamasis Palangoje, jis susipažino su mokytoja Stase Danilevičiūte-Ustijanauskiene (1872–1928), kuri vėliau turėjo didelę įtaką dvasininko gyvenimui.

Įtartas nederamais ryšiais bei įskųstas carinės Rusijos valdžiai dėl nelegalios švietėjiškos veiklos, K. Olšauskas Žemaičių vyskupo buvo iškeltas iš Debeikių ir 1899–1904 m. buvo Rozalimo (Pakruojo r.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonas. Jis išdažė Rozalimo bažnyčią, įsteigė Rozalime parapijos senelių prieglaudą, išplėtė kleboniją ir joje slaptai mokė vaikus lietuviško rašto, veltui duodamas lietuviškus vadovėlius ir drausdamas jiems eiti mokytis į valdines rusiškas mokyklas, taip pat skelbė blaivybę ir ragino burtis į blaivybės draugijas.

Paskirtas 1904 m. gruodį, 1905–1915 m. K. Olšauskas buvo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios kuratas. 1914 m. gegužę jis buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos

 

kanauninku, 1914 m. gegužės 31 d. surengtos iškilmingos jo įvedybos į Žemaičių vyskupijos katedrą.

1913 m. mirus Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui, K. Olšauskas buvo vienas iš kandidatų užimti šios vyskupijos valdytojo postą, 1917–1918 m. buvo kandidatas į Vilniaus vyskupus, bet dėl provokiškos ir antilenkiškos politinės orientacijos šių pareigų neužėmė.

Dirbdamas Kaune, K. Olšauskas išgarsėjo kaip švietėjas, aktyviai dalyvavęs tautiniame ir visuomeniniame lietuvių judėjime, suaktyvėjusiame grąžinus lietuviškos spaudos laisvę.

1906 m. K. Olšauskas įkūrė Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri veikė iki pat 1940 m. ir rūpinosi darbininkų kultūriniais ir savišalpos reikalais.

Jis taip pat buvo vienas iš "Saulės" draugijos (1906–1940) steigėjų, 1906 m. birželio 25 d. dalyvavo jos steigiamajame susirinkime ir buvo išrinktas pirmuoju jos pirmininku, vėliau 1918-1928 m. vėl vadovavo šiai draugijai, o nuo 1919 m. gyveno "Saulės" draugijos rūmuose ir organizavo šios draugijos veiklą.

Nuo 1907 m. jis organizavo "Saulės" draugijos kursus, kuriuose buvo ruošiami mokytojai lietuviškoms mokykloms, inicijavo "Saulės" draugijos mokyklų steigimą Lietuvoje.

Kartu su kunigu Juozu Tumu K. Olšauskas 1911 m. vyko į JAV ir tris mėnesius rinko aukas "Saulės" švietimo kursams, 1912–1913 m. jo iniciatyvos ir atkaklumo dėka visuomenės lėšomis Kaune buvo pastatyti "Saulės" rūmai – švietimo ir katalikybės centras, pirmasis Lietuvoje visuomenės inicijuotas statinys.

1906 m. jis buvo vienas iš Šv. Kazimiero draugijos (1906-1940 m.) steigėjų, 1907 m. dalyvavo Kaune surengtame pirmajame lietuvių moterų suvažiavime. Lietuvos reikalais jis važinėjo ir po Vakarų Europą, ir po carinę Rusiją. 1916 m. K. Olšauskas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos dvasininkų, gavusių asmeninę audienciją pas popiežių Benediktą XV.

1914–1916 m. jis rūpinosi nuo karo nukentėjusių žmonių šalpa, dirbo kitą atsakingą darbą.

1917 m. rugsėjo mėnesį jis buvo Vilniaus konferencijos, paruošusios dirvą Lietuvos Nepriklausomybei skelbti, delegatas, taip pat vienas iš pagrindinių derybininkų su Vokietija dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, K. Olšauskas buvo pirmasis Lietuvos derybininkas, kurį šalies valdžia 1918 m. gruodžio 15 d. pasiuntė į Spa (Belgija) pas Antantės karinius vadovus prašyti pagalbos Lietuvos Vyriausybei. Tačiau jis nuvyko į Paryžių ir mėgino susitikti su JAV delegacija, prašydamas priimti Lietuvos delegaciją į Taikos konferenciją, nepretenduojant į lygiateisius jos narius.

1919–1929 m. K. Olšauskas buvo Kauno arkikatedros kapelionas, buvo prelatas. 1926 m. jis buvo paskirtas Kauno arkikatedros bazilikos palaikymo Tarybos nariu, iki 1928 m. buvo kurijos sinodinis teisėjas.

1925 m. jis dalyvavo Lietuvos kanklininkų draugijos steigiamajame susirinkime, liepos 30 d. buvo išrinktas šios draugijos Centro valdybos nariu, iždininku.

Nuo 1928 m. K. Olšauskui teko pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos. Apkaltintas jį persekiojusios ir šantažavusios Stasės Ustijanauskienės nužudymu, nors ir nesurinkus neginčijamų

jo kaltės įrodymų, 1929 m. K. Olšauskas buvo nuteistas 5 metus ir 6 mėnesius kalėti, atlikinėjo bausmę, bet 1931 m. buvo amnestuotas, pripažinus jį politinių intrigų auka, ir išlaisvintas.

1931–1933 m., iki gyvenimo pabaigos, K. Olšauskas gyveno savo dvare Laukžemėje (Kretingos r.), kurį buvo nusipirkęs dar 1913 metais.

Mirė 1933 m. birželio 18 d. Laukžemės kaime (Kretingos r.) – buvo nušautas grįžtantis namo iš Palangos.    

 

Palaidotas Plungės senosiose kapinėse. Kapą ženklina pilko granito paminklas su akmeniniu kryžiumi. Jo fasadinėje pusėje iškaltas įrašas: "Kun. prel. / K. Olšauskas / 1864–1935 / Pasigailėk manęs, Viešpatie, pažvelk į mano / neprietelių man padarytą nužeminimą / Pslm. 9.14 / Vienas didžiausių devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir / dvidešimto šimtmečio pradžios Lietuvos kultūrintojų." Kitoje paminklo pusėje iškaltas įrašas: "Šį paminklą patatė Lietuvos ir lietuvybės mylėtojai".

 

 

Lietuvos Sąjūdžio

Kauno Tarybos Pirmininkas                                   Raimundas Kaminska